Kaip atrodo dabartinė rinktinė ir kodėl tai svarbu
Lietuvos futbolo rinktinė – tema, kuri kiekvieną kartą prieš svarbias rungtynes sukelia audringas diskusijas tarp sirgalių. Kas turėtų žaisti? Kodėl tas ar anas nepakviestas? Kodėl treneris renkasi tokią, o ne kitokią sudėtį? Šie klausimai niekada neišnyksta, ir tai, beje, yra geras ženklas – vadinasi, žmonėms dar rūpi.
Šiuo metu rinktinei vadovauja Valdas Dambrauskas, kurio darbas nuolat vertinamas labai skirtingai. Vieni mano, kad jis daro viską, ką gali su turima medžiaga, kiti įsitikinę, kad galima ir geriau. Tiesa, kaip dažniausiai būna, kažkur per vidurį.
Lietuvos rinktinė FIFA reitinge šiuo metu telkšo apie 130-140 vietą pasaulyje – tai nėra nei katastrofa, nei pasiekimas, apie kurį reikėtų šaukti iš stogų. Tačiau norint suprasti, kodėl taip yra ir kas gali keistis, verta pažvelgti į rinktinės sudėtį detaliau – kas tie žmonės, kur jie žaidžia, ką jie gali duoti komandai.
Vartininkai – pozicija, kurioje situacija geresnė nei atrodo
Vartininkų linija tradiciškai buvo viena stipresnių Lietuvos rinktinės grandžių, ir šiandien situacija tebėra gana stabili. Pagrindiniu vartininku laikomas Ernestas Šetkus, kuris ilgus metus saugojo vartus ir sukaupė didžiulę patirtį. Jis – tikras lyderis šioje pozicijoje, žaidžiantis Lenkijos lygoje, kur konkurencija nėra menka.
Be Šetkaus, rinktinėje yra ir jaunesnių variantų. Tomas Švedas bei kiti perspektyvūs vartininkai laukia savo eilės, tačiau kol Šetkus yra geros formos, jo pozicija atrodo saugi. Praktiškai kalbant, vartininkų linija – tai ne ta vieta, kur Lietuvos rinktinė turėtų ieškoti problemų. Jos yra kitur.
Vienas dalykas, į kurį verta atkreipti dėmesį – jaunų vartininkų ugdymas. Kai Šetkus baigs karjerą rinktinėje, kas eis jo vieton? Šis klausimas nėra skubus, bet apie jį reikia galvoti jau dabar, nes vartininko pozicija reikalauja metų patirties, kol žmogus pasiekia aukščiausią lygį.
Gynyba – stuburas, ant kurio visa kita laikosi
Gynybinė linija – tai vieta, kur Lietuvos rinktinė tradiciškai ieško savo stiprybės. Kai puolimas neveikia (o tai nutinka dažnai), būtent gynėjai turi išgelbėti komandą nuo gėdingų rezultatų.
Edgaras Utkus – vienas patyrusių gynėjų, kuris žaidžia užsienyje ir turi solidžią tarptautinę patirtį. Centriniai gynėjai apskritai yra ta grandis, kur Lietuva turi pakankamai kokybiškų žaidėjų, kad sudarytų konkurenciją net ir stipresniems varžovams bent jau gynybiniame žaidime.
Kraštiniai gynėjai – čia situacija sudėtingesnė. Moderniam futbolui reikia kraštinių gynėjų, kurie ne tik gerai gina, bet ir aktyviai dalyvauja puolime, daro perdavimus, kartais net įmuša. Lietuvos rinktinė šioje pozicijoje turi žaidėjų, tačiau jų kokybė ir stabilumas kelia klausimų.
Praktinis patarimas sirgaliams: stebėdami Lietuvos rungtynes, atkreipkite dėmesį ne tik į tai, ar gynėjai stabdo varžovų atakas, bet ir kaip jie elgiasi su kamuoliu, kai jis pas juos patenka. Tai daug pasako apie komandos žaidimo kultūrą.
Vidurio laukas – kur slypi ir potencialas, ir didžiausia problema
Vidurio laukas – tai futbolo komandos širdis. Čia gimsta žaidimas, čia kontroliuojamas tempas, čia sprendžiama, ar komanda žais aktyviai ar reaktyviai. Ir čia, deja, Lietuvos rinktinė turi daugiausiai problemų.
Saulius Mikoliūnas jau seniai baigė karjerą, ir jo palikta spraga vidurio lauke iki šiol nėra užpildyta. Tai skamba kaip klišė, bet tai tiesa – tokio lygio organizatoriaus, kuris galėtų valdyti žaidimą ir kurti momentus iš nieko, rinktinė neturi.
Tačiau yra ir gerų naujienų. Domantas Šimkus – vienas žaidėjų, kuris pastaraisiais metais parodė, kad gali žaisti aukštame lygyje. Jo gebėjimas dirbti su kamuoliu ir matyti aikštę yra aiškiai aukštesnis nei daugelio kolegų. Panašiai galima kalbėti ir apie kitus jaunesnius vidurio lauko žaidėjus, kurie po truputį bręsta.
Problema ta, kad vidurio laukas turi būti ne tik talentingas, bet ir suderintas. Žaidėjai turi suprasti vienas kitą be žodžių, žinoti, kada spausti, kada leisti kamuoliui judėti. Tai ateina tik per bendras treniruotes ir rungtynes, o Lietuvos rinktinė, kaip ir daugelis mažų šalių rinktinių, turi labai ribotą laiką kartu.
Puolimas – amžinoji Lietuvos futbolo dilema
Jei yra viena tema, kuri Lietuvos futbolo diskusijose niekada neišsenka, tai yra puolimas. Tiksliau – jo trūkumas. Metai iš metų, treneris po trenerio, ta pati problema: kaip įmušti įvartį?
Fedor Černych ilgą laiką buvo pagrindinis Lietuvos rinktinės puolėjas ir vienas produktyviausių žaidėjų istorijoje. Jo gebėjimas realizuoti momentus buvo neginčijamas, tačiau amžius ir karjeros vingiai daro savo. Jaunesni puolėjai turi perimti šį vaidmenį.
Čia įdomu paminėti Arvydą Novikovą ir kitus jaunesnius puolėjus, kurie bando įsitvirtinti rinktinėje. Potencialas yra, bet stabilumo ir aukšto lygio patirties trūksta. Žaisti Lietuvos ar net vidutinio lygio užsienio lygoje ir žaisti tarptautines rungtynes – tai du skirtingi dalykai.
Ką galima rekomenduoti? Lietuvos futbolo federacija turėtų rimčiau investuoti į puolėjų ugdymą jau akademijų lygmenyje. Puolėjas – tai ne tik tas, kuris bėga greičiausiai ar spardo stipriausiai. Tai žmogus su specifine mąstysena, su gebėjimu priimti sprendimus per sekundes, su psichologiniu atsparumu. Tokius žaidėjus reikia ugdyti metų metus, o ne tikėtis, kad jie atsiras savaime.
Užsienyje žaidžiantys lietuviai – ar jie visi kviečiami?
Vienas dažniausių klausimų, kurį kelia sirgaliai: ar visi tinkami žaidėjai yra kviečiami į rinktinę? Atsakymas nėra toks paprastas, kaip atrodo.
Šiuo metu nemažai lietuvių žaidžia užsienio lygose – Lenkijoje, Čekijoje, Skandinavijoje, kai kurie net aukštesnio lygio čempionatuose. Kiekvienas iš jų teoriškai yra potencialus rinktinės kandidatas, tačiau praktika rodo, kad ne visi nori ar gali atvykti į rinktinės susibūrimus.
Klubai kartais nesuleidžia žaidėjų, ypač jei jie yra traumuoti arba jei rinktinės rungtynės sutampa su svarbiais klubo mačais. Tai – pasaulinė problema, ne tik Lietuvos. FIFA turi taisykles, kurios įpareigoja klubus leisti žaidėjus per oficialius rinktinių langus, tačiau draugiškų rungtynių atveju situacija sudėtingesnė.
Taip pat verta paminėti lietuvių kilmės žaidėjus, gimusius ar užaugusius užsienyje. Kai kurie iš jų turi teisę atstovauti Lietuvai, ir tai yra resursas, kuriuo federacija turėtų aktyviau naudotis. Pavyzdžiai iš kitų šalių rodo, kad diaspora gali būti labai svarbus šaltinis – tereikia aktyviai ieškoti ir kviesti.
Trenerio vaidmuo ir taktiniai sprendimai
Sudėtis – tai ne tik žaidėjų sąrašas. Tai ir tai, kaip treneris juos naudoja, kokią taktiką taiko, kaip motyvuoja ir valdo komandą. Valdas Dambrauskas šiame kontekste yra įdomi figūra.
Jo taktinis požiūris dažniausiai orientuotas į gynybinį stabilumą ir greitas kontratakas. Tai logiška strategija komandai, kuri paprastai yra silpnesnė už savo varžovus. Tačiau tokia taktika turi savo ribas – ji gali duoti rezultatų prieš panašaus lygio ar šiek tiek stipresnes komandas, bet prieš tikrai stiprius varžovus ji dažnai baigiasi pralaimėjimu.
Kitas svarbus aspektas – jaunų žaidėjų integravimas. Ar treneris drąsiai duoda šansus perspektyviems jauniems žaidėjams, ar renkasi patikrintus veteranus? Šis balansas yra labai svarbus ilgalaikei rinktinės raidai. Per daug veteranų – ir rinktinė stagnuoja. Per daug jaunų – ir rezultatai gali nukentėti trumpuoju laikotarpiu.
Sirgaliams, norintiems geriau suprasti rinktinės žaidimą, rekomenduojama stebėti ne tik rezultatą, bet ir tai, kaip komanda spaudžia varžovus, kaip reaguoja praradusi kamuolį, kaip elgiasi standartinių situacijų metu. Tai daug daugiau pasako apie trenerio darbą nei galutinis rezultatas.
Rytoj bus geriau – arba kodėl neverta nuleisti rankų
Lietuvos futbolo rinktinė nėra ir greičiausiai artimiausiu metu netaps Europos ar pasaulio jėga. Tai reikia pripažinti atvirai, be savęs apgaudinėjimo. Tačiau tai nereiškia, kad nėra ko laukti ir dėl ko džiaugtis.
Jaunimo rinktinės pastaraisiais metais rodė geresnį žaidimą nei suaugusiųjų komanda. Tai yra ženklas, kad akademijų sistema po truputį veikia geriau. Kai šie žaidėjai subręs ir pradės reguliariai žaisti suaugusiųjų rinktinėje – o tai įvyks per artimiausius penkerius septynerius metus – galima tikėtis pokyčių.
Konkretūs dalykai, kurie galėtų padėti rinktinei: pirma, daugiau draugiškų rungtynių prieš kokybiškus varžovus, kad žaidėjai pripraskite prie aukštesnio tempo. Antra, ilgesnė trenerio kadencija – nuolatiniai trenerių keitimai neleidžia susiformuoti žaidimo stiliui. Trečia, aktyvesnis darbas su diaspora ir lietuvių kilmės žaidėjais užsienyje.
Rinktinės sudėtis šiandien atspindi Lietuvos futbolo realybę – tai vidutinio lygio Europos šalis, turinti keletą kokybiškų žaidėjų ir daug vidutinių. Bet futbolo istorija pilna pavyzdžių, kai mažos šalys pasiekdavo neįtikėtinų rezultatų – Islandija, Šiaurės Makedonija, Slovakija. Jiems pavyko ne todėl, kad turėjo daugiau talentų, o todėl, kad turėjo geresnę sistemą, geresnį trenerį ir tikėjimą. Ir tai – visiškai pasiekiama.
