Nuo Atėnų iki Paryžiaus – kaip viskas prasidėjo
Olimpinės žaidynės – tai ne tik sporto varžybos. Tai kultūrinis reiškinys, politinis instrumentas, ekonominis projektas ir, svarbiausia, žmonių svajonių arena. Daugelis žino, kad šiuolaikinės olimpinės žaidynės buvo atgaivintos 1896 metais Atėnuose, tačiau mažai kas susimąsto, kokie keisti, juokingi ir kartais tiesiog šokiruojantys faktai slypi po šio didžiulio renginio istorija.
Pirmosios šiuolaikinės žaidynės Atėnuose buvo tokios populiarios, kad graikų valdžia rimtai svarstė galimybę pasilikti jas Graikijoje amžinai. Idėja buvo paprasta – kodėl kiekvieną kartą keliauti į kitą šalį, jei olimpinės žaidynės jau turi savo namus? Tarptautinis olimpinis komitetas (TOK) šią idėją atmetė, ir galbūt gerai padarė – sunku įsivaizduoti, kaip Graikija būtų susidorojusi su logistikos iššūkiais per visą XX amžių.
Beje, pirmosios žaidynės buvo gana kuklios pagal šiuolaikinį mastelį. Dalyvavo apie 241 sportininkas iš 14 šalių, o dauguma jų buvo turistai, atsitiktinai atsidūrę Atėnuose tuo metu. Taip, jūs skaitote teisingai – kai kurie žaidynių dalyviai tiesiog atostogavo Graikijoje ir nusprendė pabandyti laimę varžybose. Šiandien tokia situacija būtų neįsivaizduojama.
Medaliai, kurie nėra tokie, kokius įsivaizduojate
Kiekvienas sportininkas svajoja apie olimpinį aukso medalį. Tačiau čia slypi vienas iš labiausiai stebinančių faktų – olimpinis aukso medalis iš tikrųjų nėra pagamintas iš gryno aukso. Pagal TOK taisykles, aukso medalis turi būti pagamintas iš sidabro ir padengtas bent 6 gramais aukso. Paskutinį kartą gryno aukso medaliai buvo įteikti 1912 metais Stokholme.
Tai reiškia, kad kai matote sportininką, kuris įkanda savo medalį (o tai yra populiari tradicija, kilusi iš laikų, kai žmonės tikrindavo aukso autentiškumą), jis iš tikrųjų kanda sidabrą su plonu aukso sluoksniu. Šiek tiek nusivylę? Neturėtumėte – simbolinė medalio vertė yra nepalyginamai didesnė už jo fizinę sudėtį.
Įdomu ir tai, kad 2020 Tokijo žaidynių medaliai buvo pagaminti iš perdirbtos elektronikos – senų telefonų, kompiuterių ir kitų prietaisų. Japonija surinko daugiau nei 78 000 tonų elektronikos atliekų, iš kurių buvo išgautas reikalingas metalas. Tai buvo pirmasis toks atvejis olimpinių žaidynių istorijoje ir tikrai vertas pagarbos ekologinis sprendimas.
Sporto šakos, kurių tikrai nesitikėjote olimpinėse žaidynėse
Šiuolaikinėse olimpinėse žaidynėse yra tokių sporto šakų kaip boksas, plaukimas, lengvoji atletika – tai suprantama. Tačiau olimpinių žaidynių istorijoje buvo sporto šakų, kurios šiandien atrodytų visiškai absurdiškai.
Pavyzdžiui, 1900 metų Paryžiaus žaidynėse buvo vykdoma… balandžių šaudymo varžybos. Ir tai nebuvo moliniai balandžiai – tai buvo tikri, gyvi balandžiai. Varžybose dalyviai šaudė į gyvus paukščius, o nugalėtoju tapo tas, kuris nušovė daugiausiai. Toje varžyboje žuvo apie 300 paukščių. Tai buvo vienintelis kartas olimpinių žaidynių istorijoje, kai buvo tyčia žudomos gyvos būtybės varžybų metu.
Tose pačiose 1900 metų Paryžiaus žaidynėse buvo ir plaukimo su kliūtimis varžybos Senos upėje. Dalyviai turėjo plaukti per laivus, po jais ir laipioti ant stulpų. Šiandien tai skambėtų kaip ekstremalus realybės šou, o ne olimpinė sporto šaka.
Dar vienas perlas – 1904 metų Sent Luiso žaidynėse buvo vykdoma akmenų mėtymo varžybos. Taip pat buvo lazdos šokimas, kuris buvo labai populiarus tarp amerikiečių tuo metu. Šios sporto šakos greitai išnyko iš olimpinės programos, tačiau paliko ryškų pėdsaką istorijoje.
Jei norite nustebinti draugus trivia vakare, pasakykite jiems, kad golfo sportas buvo olimpinėse žaidynėse 1900 ir 1904 metais, tada dingo beveik šimtui metų ir sugrįžo tik 2016 metais Rio de Žaneire. Laukimas atsipirko.
Politika, boikotai ir diplomatiniai skandalai
Olimpinės žaidynės visada buvo ne tik apie sportą. Politika į jas įsiskverbė nuo pat pradžių, tačiau XX amžiuje tai tapo ypač akivaizdu. Garsiausias boikotas olimpinių žaidynių istorijoje įvyko 1980 metais Maskvoje, kai JAV vadovaujama grupė iš 65 šalių atsisakė dalyvauti protestuodamos prieš sovietų invaziją į Afganistaną. Atsakydama į tai, SSRS ir jos sąjungininkės boikotavo 1984 metų Los Andželo žaidynes.
Tačiau mažiau žinomas faktas yra tai, kad 1936 metų Berlyno žaidynės, kurias nacistinė Vokietija naudojo kaip propagandos įrankį, paradoksaliai tapo vienu didžiausių Adolfo Hitlerio pralaimėjimų. Amerikiečių bėgikas Jesse Owens laimėjo keturis aukso medalius, tiesiogiai paneigdamas nacių rasistinę ideologiją apie arijų rasės pranašumą. Pasak legendos, Hitleris atsisakė paspausti Owensui ranką, nors istorikai ginčijasi dėl šio epizodo tikslumų.
Kalbant apie diplomatines peripetijas, verta paminėti, kad Vokietija ir Japonija nebuvo pakvietos į 1948 metų Londono žaidynes po Antrojo pasaulinio karo. Sovietų Sąjunga pirmą kartą dalyvavo olimpinėse žaidynėse tik 1952 metais Helsinkyje. Šie faktai primena, kad olimpinės žaidynės niekada nebuvo izoliuotos nuo pasaulio politikos.
Rekordai, kurie stebina ir šiandien
Olimpinių žaidynių rekordai yra ypatingi – jie rodo, kaip žmogaus kūnas ir treniruočių metodai tobulėja per dešimtmečius. Tačiau kai kurie rekordai yra tokie keisti, kad sunku patikėti, jog jie iš viso egzistuoja.
Imkite plaukiką Michaelą Phelpsą. Šis amerikietis yra laimėjęs 23 aukso medalius, 3 sidabro ir 2 bronzos – iš viso 28 olimpinius medalius. Tai daugiau nei daugelis šalių yra laimėjusios per visą savo olimpinę istoriją. Lietuva, pavyzdžiui, turi apie 20 olimpinių medalių – mažiau nei vienas žmogus. Tai verčia susimąstyti apie tai, kokia fenomenali yra Phelpso atletinė karjera.
Kitas įspūdingas faktas – Usainas Boltas 100 metrų bėgimo finale 2008 metais Pekine paskutinius 20 metrų bėgo… atsipalaidavęs, šventė pergalę ir vis tiek pagerino pasaulio rekordą. Mokslininkų skaičiavimai rodo, kad jei jis būtų bėgęs visą distanciją maksimaliu greičiu, rekordas būtų buvęs dar geresnis – galbūt net 9,55 sekundės vietoj 9,69.
Dar vienas rekordas, kuris stebina – Karolis Diems, vokiečių sporto organizatorius, olimpinio fakelo estafetės idėją sugalvojo 1936 metais Berlyno žaidynėms. Tačiau daugelis žmonių mano, kad fakelo tradicija yra sena kaip pačios olimpinės žaidynės. Iš tikrųjų ji yra gana nauja – jai tik apie 90 metų.
Olimpinis kaimas – gyvenimas už kulisų
Olimpinis kaimas yra vieta, apie kurią sportininkai kalba su ypatingu jauduliu. Tai ne tik bendrabučiai – tai laikina valstybė su savo taisyklėmis, kultūra ir, kaip paaiškėjo, labai aktyviu socialiniu gyvenimu.
Vienas iš labiausiai stebinančių faktų apie olimpinį kaimą – prezervatyvų kiekis, kurį TOK aprūpina sportininkus. 1988 metų Seulo žaidynėms buvo paskirstyta 8 500 prezervatyvų. 2016 metų Rio žaidynėms – 450 000. Tai rodo, kad olimpinis kaimas yra ne tik treniruočių ir poilsio vieta.
Sportininkai olimpiniame kaime gyvena labai intensyviai – čia susitinka žmonės iš visų pasaulio kampelių, kalba skirtingomis kalbomis, turi skirtingas kultūras ir tradicijas. Daugelis sportininkų vėliau prisimena, kad olimpinis kaimas buvo viena labiausiai įsiminusių patirčių jų gyvenime – ne dėl varžybų, o dėl žmonių, kuriuos sutiko.
Praktinis patarimas tiems, kurie svajoja apie olimpines žaidynes: jei kada nors turėsite galimybę apsilankyti olimpiniame kaime (pavyzdžiui, kaip savanoriai), nepraleiskite šios progos. Tai unikalus pasaulis, kurio negalima pamatyti iš tribūnų.
Lietuvos olimpinė istorija – mažos šalies dideli pasiekimai
Kalbant apie olimpines žaidynes, negalima praleisti Lietuvos istorijos. Mūsų šalis olimpinėse žaidynėse dalyvavo dar tarpukariu – 1924, 1928 ir 1936 metais. Po ilgos sovietinės pertraukos, kai lietuviai varžėsi SSRS rinktinės sudėtyje, Lietuva sugrįžo į olimpines žaidynes 1992 metais Barselonoje kaip nepriklausoma valstybė.
Barselonos žaidynės Lietuvai buvo ypatingos dėl kelių priežasčių. Pirma, krepšinio rinktinė, kurią rėmė Grateful Dead grupė (taip, tie patys rokeriai), laimėjo bronzos medalį. Tai buvo ne tik sportinis pasiekimas – tai buvo politinis ir kultūrinis pareiškimas. Antra, tie marškinėliai su skeleto krepšininku tapo vienu iš ikonišiausių olimpinių simbolių visoje žaidynių istorijoje.
Diskometininkė Virgilijus Alekna, šuolininkas Virgilijus Alekna… Palaukite, kalbame apie Virgilijų Alekną, kuris laimėjo aukso medalius 2000 ir 2004 metais disko metimo varžybose. Jo istorija yra puikus pavyzdys, kaip atkakli valia ir darbas gali atnešti olimpinę šlovę net ir mažai šaliai.
Jei domitės Lietuvos olimpine istorija, rekomenduojame apsilankyti Lietuvos olimpinio sporto centre Vilniuje arba peržiūrėti Lietuvos olimpinio komiteto archyvus – ten rasite nuostabių istorijų apie sportininkus, kurie savo pasiekimais garsino Lietuvą visame pasaulyje.
Kai olimpinės žaidynės tampa daugiau nei sportu
Galiausiai reikia pasakyti tai, kas galbūt svarbiausia – olimpinės žaidynės yra daugiau nei sporto varžybos. Jos yra žmonijos veidrodis, kuriame atsispindi mūsų vertybės, prieštaravimai, svajonės ir baimės.
Kai 1968 metais Tommie Smithas ir Johnas Carlosai pakėlė kumščius ant Meksiko žaidynių podiumo, jie neprotestavo prieš sportą – jie protestavo prieš rasinę neteisybę Amerikoje. Kai 2021 metais gimnastė Simone Biles pasitraukė iš kelių finalų dėl psichinės sveikatos problemų, tai sukėlė pasaulinę diskusiją apie sportininkų psichinę sveikatą ir spaudimą, kurį jie patiria.
Olimpinės žaidynės taip pat yra ekonominis fenomenas. Šalys išleidžia milijardus, kad priimtų žaidynes, tikėdamosi turizmo ir infrastruktūros naudos. Tačiau tyrimai rodo, kad dauguma olimpinių miestų neatsigauna finansiškai – Atėnai vis dar moka skolas po 2004 metų žaidynių, o Brazilija susidūrė su milžiniškomis problemomis po Rio 2016.
Vis dėlto žmonės ir toliau žiūri olimpines žaidynes, sportuoja, svajoja apie medalius ir verkia, kai jų šalies sportininkas stovi ant podiumo. Galbūt todėl, kad olimpinės žaidynės – su visais jų trūkumais, skandalais ir absurdais – vis dar sugebą parodyti tai, kas geriausia žmonijoje: pastangas, drąsą, sportinę dvasią ir gebėjimą suvienyti pasaulį bent kelioms savaitėms. O tai, draugai, yra vertinga daugiau nei bet koks aukso medalis – net jei jis ir pagamintas iš sidabro.
